„Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa” – tai Holokausto liudininkų prisiminimų ir įvairios dokumentinės medžiagos pagrindu parengta pastovioji paroda Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje. Jos rengėjai, keldami tikslą su Holokausto istorija supažindinti kuo daugiau žmonių, parengė išsamią šios ekspozicijos kilnojamąją versiją, kuri kaip dalis Žydų kultūros dienų Žagarėje renginio buvo eksponuojama Naryškino rūmuose. Žemiau pateikiame rengėjų pateiktą parodos pristatymą bei keletą jos fragmentų – išsigelbėjusių vaikų nuotraukų su trumpais jų komentarais. Išsamiau su ekspozicija galite susipažinti atsisiuntę maketų katalogą ir apsilankę oficialioje parodos svetainėje.
Paroda skiriama Holokausto metais nužudytiems Lietuvos žydų vaikams atminti. Daugiau kaip devyni iš dešimties prieš karą Lietuvoje gyvenusių žydų tapo masinių, sistemingų, metodiškų žudynių aukomis. Iš senų nuotraukų į mus žvelgia vaikai, kurių vardai ir žūties vietos žinomi, ir vaikai, kurių likimo konkrečiai mes nežinome, bet jų nuotraukos buvo rastos sudegintų getų griuvėsiuose. Išgelbėti žydų vaikai pasakoja apie artimųjų netektį, nežmonišką įtampą ir kaustančią baimę, lydėjusią juos per visą karą. Tačiau ir tomis baisaus smurto, atgrasaus antisemitizmo ir kurstomos neapykantos dienomis atsirado žmonių, kurių ryžtas ir pasiaukojimas išgelbėjo ne vieną gyvybę. Tokių bebaimių, pasiaukojančių žmonių dėka išsigelbėjo nedidelė Lietuvoje anuomet gyvenusių žydų dalis. Kiekviena Holokausto metais išgelbėto žydų vaiko istorija atskleidžia ne tik konkrečios šeimos, bet ir visų Lietuvos žydų tragediją. Išsigelbėjusiųjų emocijos, šiurpi patirtis atsispindi jų dienoraščiuose, piešiniuose, laiškuose, nuotraukose.
„Stefanija Ladigienė gyveno tame pačiame name, kuriame buvo įsitaisę SS štabas. Jeigu mane būtų pagavę, ponia Ladigienę būtų buvusi sušaudyta Paneriuose kartu su visais savo vaikais. Tačiau jos poelgis, jos didvyriškumas buvo toks natūralus, tarsi kitaip ir būti negalėjo.“
– Irena Veisaitė. Kaunas, 1938. Šią nuotrauką Kauno gete kartu su savo dokumentais paslėpė (užkasė) ir išsaugojo dr. M. Braunsas (fotografija rasta karui pasibaigus) |
„Matau greta savęs dvi moteris. Viena – Miriam Merienė, žydė. Ji pagimdė mane ir vedė, didžia motiniška meilė apgobusi, per ankstyvąją vaikystę, kol kelią užstojo žvyrduobė. Kita – Bronė Dainauskienė, beraštė lietuvė moteris, šešių vaikų motina. Ji, apglėbusi mane abiem rankom, paslėpė nuo piktų akių, atplėšusi mane nuo žvyrduobės, pagimdė iš naujo septintuoju savo vaiku ir vedė paslapčiom tolyn gyvenimu iki ankstyvos jaunystės.“
– Icchokas Meras su savo sese Janina Meraite. Kelmė, 1945 arba 1946 metai |
Nuo pat pirmųjų vokiečių okupacijos Lietuvoje dienų Sofija Binkienė ir jos šeimos nariai – dukros Lilijana ir Irena, Kazio Binkio vaikai Gerardas ir Eleonora, Lilijanos vyras Vladas Varčikas – aktyviai įsitraukė į žydų gelbėjimą. Binkių namai Kauno žydams tapo pagrindiniu adresu. Čia buvo planuojami pabėgimai š geto, padirbami dokumentai. Sofija palaikė ryšius su kitomis žydų gelbėtojomis, užmegzdavo ryšius su gero kaliniais, ragino juos bėgti iš geto ir slapstytis. 7 šios šeimos nariai pripažinti Pasaulio Tautų Teisiuoliais.
|