„Centropa“ – tai tarptautinis kultūrinis žiniasklaidos projektas, kuriuo siekiama įdomiai ir patraukliai pristatyti Žydų tautos istoriją. Šiam tikslui pasitelkiamos įvairios komunikacijos technologijos, skirtingi kalbėjimo būdai, daugybė informacijos pateikimo formų - pradedant tekstu ir baigiant fotografija. Žydų kultūros dienų Žagarėje metu buvo derinamos būtent pastarosios raiškos. Naryškino rūmuose „Centropa“ eksponavo dokumentinę fotografijos parodą. Žemiau pateikiame rengėjų informaciją ir keletą nuotraukų iš parodos. Su fotografijomis išsamiau galite susipažinti atsisiuntę parodos katalogą.
„Centropa“ kalbino 1200 Holokaustą išgyvenusių žmonių iš 15 Europos šalių. Mes niekada nenaudojome videoaparatūros, o pokalbių metu neapsiribojome vien tik Holokaustu. Mes paprašėme savo respondentų papasakoti mums ne tik kaip jų artimieji mirė, – mums buvo įdomu, kaip gyveno jų šeimos. Esame sukaupę 22 tūkst. senų fotografijų archyvą. Žana Litinskaja Lietuvoje kalbėjosi su 22 vyresnio amžiaus žydais, gimusiais tarpukario Lietuvoje (Vilniuje). Surinkome ir skaitmeniniame formate išsaugojome maždaug 500 nuotraukų iš asmeninių fotoarchyvų.
„Šioje nuotraukoje aš dryžuotais marškiniais stoviu tarp dviejų savo kolegų. Mokiausi skardininko amato, o po to dirbau pas savo tolimą giminaitį. Vėliau gavau darbą dirbtuvėse ir mes šauniai su kolegomis leisdavome laiką. 1960-aisiais mūsų dirbtuvės buvo reorganizuotos į nedidelę gamyklą „Metalistas“. Dirbdamas gamykloje pelniau gerą reputaciją ir buvau paskirtas pamainos viršininku. Man ne kartą siūlė eiti aukštesnes pareigas, tačiau sovietiniais laikais darbininkams ir brigadininkams būdavo mokama daugiau nei inžinieriams.“
„Nuotraukoje – pirmųjų žydų Velykų šventimas nepriklausomoje Lietuvoje. Aš, pasipuošusi šviesia suknele, stoviu nuotraukos viduryje ir rankoje laikau puodelį. Karą išgyvenau evakuacijoje Rusijoje. Aš buvau atsakinga už šios šventės – pirmosios po ilgų sovietinė valdžios dešimtmečių – organizavimą. Džiaugiuosi, kad tapau žydų bendruomenės atgimimo liudininke. Pokyčiai nepriklausoma šalimi tapusioje Lietuvoje – tik teigiami. Dabar drąsiai galiu vykti aplankyti savo sesers, gyvenančios Izraelyje, o mano vaikai ir anūkai turi galimybę studijuoti užsienyje, keliauti ir jaustis laisvai.“
„Šioje nuotraukoje aš kartu su savo pirmąja meile Dudeku Goldbergu. Dudekas atvyko iš Radomo, miesto 100 km į pietus nuo Varšuvos. Susipažinau su juo Vilniuje mūsų Sionistų klubo kibuce. 1941 m. buvau išsiųsta priverstiniams darbams į stovyklą Ober Alstadt mieste Čekijos Respublikoje. Ten išbuvau iki rusų atėjimo 1945 m. gegužės 8 d. 1941 m. gegužę atvykau pas savo tėvą į Lvovą ir trumpai mes buvome kartu. Vėliau Dudekas buvo pašauktas į Sovietų kariuomenę. C‘est tout – štai ir viskas. Jis žuvo kažkur, kažkokiame fronte. Visi žinojo, kad rusai juos visus į karą siuntė visai nemokytus; jie tiesiog buvo „patrankų mėsa.“
„Nuotraukoje mano mama Berta Jafet ir mano vyresnysis brolis Azrielis atostogų metu. Mūsų vaikystė buvo nuostabi. Mano mama žuvo likviduojant Kauno getą. Azrielis karo metu kartu su tėčiu gyveno Londone. Mūsų šeima gyveno gan pasiturinčiai – tėčiui priklausė du namai. Mano tėčio verslumas pasireiškė nuo vaikystės: jis pardavinėdavo pieštukus, sąsiuvinius, kitus kanceliarinius reikmenis ir prisidėdavo prie šeimos biudžeto. 1918 m. jis tapo pirklių gildijos nariu ir įgijo teisę gyventi dideliuose miestuose.“